Dievas yra tikras tik tiek, kiek juo tiki žmonės. Jeigu Dievu tiki tūkstančiai žmonių- jis tikras, nors likusių tikinčiųjų akyse, pirmieji tūkstančiai gali atrodyt lengvai trenkti. Jeigu Dievu tiki tiktai vienas, vadinas to Dievo net nėra, o žmogus, dažniausiai, pavadinamas bepročiu, kas, greičiausiai, jį tiktai ramina, nes bepročiai keistai apdovanoti talentu būti sau vieni laimingi.
Laimė kaip antivertybė panūrusių žmonių veide.
Jeigu Dievu tiki šimtas, greičiausiai likę tūkstančiai keli į juos nekreips net dėmesio jokio, nes jei būtų tiktai vienas, viskas būtų aišku, jeigu tūkstančiai- baugu, o tie keli šimtai lai žino tai, ką patys sau susigalvojo.
Pasirodo, kad žmogus, dažniausiai atsirenka kaip į pateiktą informaciją jis reaguoja. Kartais pyksta, kartais verkia, būna net ir juokiasi, iš laimės ar iš negandos, kurį jau nežinia kokį laiką pragariškom konvulsijom tampo vieno smegenis.
Būna tų, kurie mąsto ir dideliam, kartais prietuščiam, kartais puspilniam, o kartais ratais svirduliuojančiam kambary susideda viską į lentynėles. Įsivaizduokim kiekvieną kilusią mintį kaip kilograminį miltų maišą, kurį tu dedi ant lentynų. Įsivaizduokim elektros lizdą arba dar mažiau stebinantį reikalą- rozetę, kuri nuo elektros lizdo skiriasi iš esmės tik tiek, kiek žmogus pats to nori. Kartais rozetė gali būti tiesiog rozetė, o kartais priemonė nurašyti žmogų, nes „o kodėlgi ne elektros lizdas?“. Tad va, rozetės/elektros lizdai, paprastai būna sienose. Kartais dar būna grindyse arba lubose, bet tie inžineriniai pramanai paprasto, kažkuo labai rimtai įsitikinusio žmogeliuko net nejaudina. O nejaudina tik dėl paprasčiausio praktinio sumetimo- vienur lenktis, kitur stiebtis- NE PA TO GU. Negana to jie tais savo pripildytais mintimis miltų maišais tvarkingai apdelioja visas lentynas, kurios paprastai taip pat būna atremtos į sienas, taip uždengdami rozetes/elektros lizdus ir netekdami net menkiausios prieigos prie išorinio pasaulio.
Beždžionėlės- viena prisidengė akis, kita ausis, trečia- burną. Išorinis pasaulis visom suletėjo taip pat.
Pažinti dalykus žmogus pradeda nuo mažens. Ten kažką pamato, ten kažką išgirsta, o jei pasidaro iki beprotybės įdomu, tai net burnom įsimeta. Kartais būna neskanu. Neberagauja. Kartais neragauja net ir po kurio laiko. O kartais neragauja apskritai, nors net nepamena kodėl.
Vienintelė nagalėjus kalbėti beždžionėlė buvo ta, kuri užsidengė burną. Išprotėjo. Nes viską matė ir girdėjo, o pasakyti nieko negalėjo. O pasakyti ji kažką norėjo, nes viską matė ir girdėjo. Kadangi negalėjo kalbėti garsiai, apie tai ką girdėjo ir matė, ji galvojo, taip suprasdama, kad miltų maišais apkrauti rozečių/ elektros lizdų neverta, nes na vėlgi, prieigos prie pasaulio, mistiškai, nelieka.
Viena kalbėjo, bet nieko nematė. Girdėjo. Girdėjo ir prisigirdėjo tiek daug, kad gerklos pradėjo tinti iki pavojingai atrodačios ribos, kol galiausiai beatodairis transliavimas iš ausų per burną privedė prie mirtino uždūsimo nuo minėtojo transliavimo. Informacijos būta tiek daug, o vizualių sąsajų su ja nėra. Užsandeliuota miltais buvo viena iš esminių rozečių.
Paskutinė daug keikėsi ir buvo labai pikta, nes kad ir viską matė, bet nieko nesuprato, nes nieko negirdėjo. Baigė ji savo dienas ramiai, nieko nesupratus, bet nieko per daug ir nereikalavus.
Yra tokių žmonių, kurių akys, ausys, burnos, kojos ir rankytės.. na vienų žodžiu- funkcionuoja viskas.
Kartais jie klauso, mato ir galvoja, kartais jie klauso kalba, kartais, mato ir nesupranta, o kartais matydami klauso ir mąsto ir dar šneka.
Žmogus pats pasirenka kiek tikėti Dievu, kokiu Dievu tikėti ir kas iš vis yra Dievas jam, jis pasirenka pats.
Kartais žmonės pasirenka ką valgyti, o ko ne.
Renkasi kartais, ką rengsis, o ko ne.
Net renkasi, ką matys ir ką girdės.
Kartais matantys ir girdintys vieną sutinką tuos, kurie mato ir girdi visai ką kitą.
Gražu yra paveikslai. Gražu tie paveikslai, kur yra žmogus, pieva jūra ir šuo. Gražu ir tie paveikslai, kur yra daug spalvų, lyg kas visai netyčia juos būtų papylęs ant aliejinės drobės kampo. Vienam gražu vienas, kitam- kitas. Abiejų rozetės/ elektros lizdai, manufaktūriniam mąstymo fabrikėlyje yra nukrauti miltų maišais ir jie pradeda pyktis, nes išorinio pasaulio prieiga prarasta, tad ir galimybės pamatyt ir išgirst, tai ką girdėjo kitas- nėra.
Vienam gražu vienas, kitam- kitas. Rozetės/elektros lizdai neužkrauti nei pas vieną, nei pas kitą. Vyksta vienas kito pažinimo procesas, kur matoma, kalbama ir girdima.
Būna ir taip,kad tik vienas iš dviejų būna apsikrovęs, tada tas kitas, kur laisvesnis nuo laisvės būti nelaisvu sau pačiam nusisuka ir nueina.
O kartais norisi nusikeikt. Kartais dėl to, kad kažko nesupranti, o kartais dėl to, kad nesupranta kitas. O kartais norisi nusikeikt labai ir poto dar porą kartų, nes pasirodo, kad tie šimtas, kur tikėjo tuo vienu Dievu, tikėjo tiek, kad nebeskyrė jie spalvų, o poto atsisakė ir jiem netinkančių garsų. Pyko jie ir keikės negražiai, nes juodai/baltai spalvas pamatę ir išgridę tiktai tai, ką leido sau suprast, nusprendė ir toliau suprast tik tiek, kiek šimtas tikinčių suprato.
