Šiandien pirmą kartą poto, kai ruduo stuktelėjo per visuotinai pripažintus kalendorius, išlindau laukan tokiai rimtesniai negu dešimties minučių kelionei.
Visuomet laikiau save žmogum, kurio santykius su laiku facebook‘e būtų galima įvardinti „complicated“. Tos 24 valandos man visuomet kišo koją, nes man arba vienos pastoviai trūkdavo arba kokiom dviem būdavo per daug. Yra žmonių, prie kurių galiu priskirt ir save, kuriems nepatogu ir su dienom. Kartais antradienis pasislepia tarp trečiadienio ir ketvirtadienio, o kartais savaitgalis atrodo kaip viena didelė, ilga diena, be jokių grandiozinių pauzių, skelbiančių, kad ką tik pasikeitė diena. Tokiais atvejais visuomet pasijausdavau labai kvailai, nes atrodydavo, kad laikas yra labiau fiktyvi substancija, sukurta žmogaus patogumui, kas, dėja, ne visuomet būna labai patogu. Būna tokių žmonių, kurie pasimeta ir tarp mėnesių. Prie pastarųjų galima mane priskirti taip pat, bet labiau, matyt, tik dėl to, kad nei vienoj kalboj, kur teko išmokt nemoku išvardint mėnesių eilės tvarka. Gamybinis vieno „čipuko“ brokas, sakė, kad garantiniam pakeis.
Taigi, šiandien iškišęs nosį laukan supratau, kaip galima atskirti, kada visgi ateina ruduo. Lapų kritimas ir kalendorinis ruduo sunkiai sueina. Vieni krenta anksčiau, kiti vėliau. Kas tuos lapus supaisys? Bet vat vaikai iš apipelyjusių butų iškrenta taip tiksliai, kaip gegutė iš laikrodžio. Vaikšto jie tom ir taip numintom plytelėm pasiskirstę gaujom, kaip kokiam ne ytin gausaus biudžeto filme apie juodaodžių gaujas Čikagos gatvėse. Tik kažkaip spalvingesni, tai ir iškrenta iš tematikos. Vieni su koledžo megztukais, kurie ir pačioj Amerikoj nebeteko savo „kietumo“ simbolizmo, o kiti su šortukais ir havajietiškais marškinukais, banglentes po pažastim produktyviai pakeitę longboard‘ais. Nesidžiaugia jie šiuo metu savo egzistencija, nes prasidėjo katorga, kaip kokiam konclagery. Ruduo.
Antras aspektas, kuris tik patvirtina šią postapokaliptinę nuotaiką yra pagyvenusio amžiaus žmonės. Jų nepasitenkinimą kažkada labai tiksliai nusakė mano draugas. „Va, žiūrėk, užsieny visi senukai laimingi, nors ir raukšlėtom rankom ir apkibusiais paakiais, bet jiems taip atsitiko tik dėl raudono vyno po saule ir cigarečių. O lietuvoj apart raukšlių ir paakių senukai ir senutės dar ir susirietę, tik vat ne nuo vyno, o nuo septyniasdešimties darbo valandų per savaitę visą savo gyvenimą“. Liūdna. Ir man liūdna, ir jums liūdna, ir jiems turėtų būt liūdna apart to fakto, kad jie jau spėjo susitaikyti su ta idėja, kad pasaulis yra neteisybės kratalynė, tuo pačiu metu viduje nešiodamiesi „Dievą“ su viltim, kad anoj pusėj bus geriau. Ir elgiasi tie senukai nebeadekvačiai, pateisindami save labai paprastu faktorium, kad jei jau visą gyvenimą jie sunkiai dirbo ir viską kentė, tai dabar galima dalį savo kančių perleisti ant „jaunimo“ pečių.
Žinot kodėl aborigenai kanibalai ilgainiui nustoja mėtyt ietis? Nes sako, kad žmogaus mėsa yra labai saldi. Nuo jos diabetas atsiranda, o nuo pastarojo pradeda drebėti rankos. Kaip gi mėtyt ietis, kai rankos dreba?
Vat ir tie senukai elgiasi lygiai taip pat. Stotelėje prie turgaus praleidau vos kelias akimirkas, o pasijutau taip, kaip turėjo pasijusti žmogus mano viename matytame filme, kur ten prie žanro buvo prirašyta „postapokalipsinis“. Ne subliūškusiais veidais ir bedantėm burnom, bet kraugerišku žvilgsniu jie kimba kiekvienam, bent kiek nors patenkintam savo egzistencija, į gerklę, ieškodami kažko, kas galėtų atpirkti tai, kas buvo.
Ruduo. Yra ir tų vaikų, kurie tik pradeda kursuot pirmyn atgal tarp tų pačių įsižeidusių senukų ir gaudo savo vis dar gerai girdinčiom ausim, tačiau mažai ką suprantančiom galvom komentarus iš senukų, kuriuos visą savo trumpą gyvenimą jie buvo mokyti gerbti. O kai gerbi, reikia ir klausyti. Gaila, kad jie dar nemoka atsirinkti.
Graudu. Praėjau pro tris prekystalius senukų, kurie pardavinėja niekam nereikalingas senienas atsirėmę į paskutinę tvorą, kurią gali atsiremti. Tvorą, kuri skiria juos nuo antkapių krautuvės ar, kad ir kaip būtų vadinamos tos įstaigos, kurios tai parduoda.
Štai ir rudens depresija. Visi painiojasi vienas kitam po kojų, keldami begalinę susierzinimo grandinę. Pasisekė gi lapams, kad kalendorinis ruduo nesutampa su jų kritimu. Jie palies žemę, kada jau niekas nebekreips dėmesio, į tuos, kur jiems po kojų.
2015, rugsėjo 3d.
Comments are closed.