Kiekvienas dalykas pasaulyje ateina su kaina. Niekad nežinia, kuomet sąskaita už gyvenimą bus persiųsta tavo adresu. Tam tikrose šalyse tai žymiai paprasčiau, čia ant buto, namo ar nežinia kokios kitos gyvenamosios vietos durų yra rašomos žmonių pavardės ir tik taip, o ne kitaip. Kitur tu gali gyvent kur nori ir kaip nori, ir net gali nerašyt savo adreso, jei tai nėra privalomas veiksnys savo paties kapitalistiniai plėtrai. Trečiose vietose, kur paprastai nežinia kiek protingų, nežinia kiek protinguose pasirašymuose, pasisakymuose, o visai neretai ir pasisvaikšiojimuose šios vietos taip ir vadinamos „trečiojo pasaulio šalys“, būna pasitaiko nelabai kam rūpi ar tu apskritai turi kur gyventi ir ar vis dar gyveni.
Pirmuoju atveju viskas labai ir labai paprasta, žmonės čia visa savo metafizine esybe yra pasinėrę į fizinį sukūrį, kur materija yra naudojama ne tik postmoderniojo kapitalizmo teikiamiems reikalavimams įgyvendinti, bet ir pagal sukauptas fizines „vertybes“ ( sarkazmo išryškinimui, net leisiu sau uždėti šias kabutes ) net yra skaičiuojamas žmogaus laimės koeficientas, kas savaime skamba labai logiškai, „logikos“ pertvinkusiame pasaulyje. Juk gi, kad paskaičiuoti kažką reikia pasinaudoti pačia paprasčiausia matematika, o matematika savo ruožtu yra neatsiejama fizikos dalis, tad ir laimės paskaičiavimas neatrodo tokia didelė problema, tik vat faktas, kad laimė pati savaime ir su kažku kartu, ir netgi kartais kažkame yra metafizinio pasaulio rodiklis, kur matematika praranda savo pavadinimą ir dalykai toje terpėje skaičiuojami pasitelkiant šiek tiek kitokį mokslą, kuris kartais, vis su didesne baimės gaidele balse yra pavadinamas jausmais ( arba mintys apie jausmus, kurios analogiškai šioje sferoje atstoja sąsiuvinį matematiko rankoje ). Taigi, šiuo atveju su sąskaitos pateikimu problemų nekyla, nes plika akimi akivaizdžiai pastebima santūriai banguotų kūno formų, lengvai ūsuota, neretai ir akiniuota teta virš debesų paskambina lygiai taip pat atrodančiai tetai po jau minėtais debesim ir paklausia, kokiu gi adresu tą sąskaitėlę pateikti. Žmogus gi gavęs tokia sąskaitėlę visai visai nenustemba, nes neretai pagalvoja, kad gal tai koks draudimas už naują iPhone, nes gi ant voko nupieštas obuolys ir to obuolio jau kažkas atsikando, tik vat nieks nesusimąsto, kad atsikąsto to obuolio buvo, kai buvo tik du ir nebuvo jokio apdaro tarp jų.
Antruoju atveju aš net nežinau ar sunkiau ar paprasčiau reikalai vyksta. Tokios vietos labai nori būti civilizuotos, bet niekaip neatsikrato blankaus dvasinio gėrumo noro, metafizinės ramybės noro, kurios beveik jų viduje neliko, bet paliko vietos. Vieta ta produktyviai bandoma užpildyti fiziniais ir materiniais poreikiais, neretai, gal netgi ir dažnai labai jau nesekmingai, todėl, matyt, tie žmonės vis dar savo pavardžių ant durų nesirašo. Tikimąsi, kad.. kad nušvitimas ateis savaime, o tada ilgu, vietomis vingiuotu, vietomis kalnuotu keliu, palikus visas kupiuras nuošaly, eis tie žmonės amžino nušvitimo keliu. Paradoksalu, kad to nušvitimo jie laukia kurdamiesi materinį buvį, su lengvo įtarimo gaidele veide. Nežinau ar gerai, ar blogai, bet laimės skaičiavimo matematika čia vyksta sunkiau, nes žmonės čia dažniau nori vieno, bet daro kitą, nes gi kažką gi daryt reikia, kad nebūtų ten tuščia. Moteriškėi iš už debesų šiuo atveju yra šiek tiek sunkiau, bet ir pelnas didesnis, tad kaip ir harmonija, kuri irgi norom nenorom yra metafizinio būvio matematinis ( kaip jau paaiškinau prieš tai- metafizinėj plotmėj matematiką pavadinti galima jausmais ) rodiklis, tad čia kaip ir absurdas gaunas, bet paprastumo dėlei sumetam viską į materinį pavidalą: padarai klaidą- moki už tai, o kai darai tik darymo reikalui, kad tik kažką daryt, net tai ko ne labai nori, tai klaidų pridarai ir pridarai daug, už kurias susimoki. Tad tai moteraitėj susiradus tavo gyvenamąją vietą, kurią rast buvo sunkiau ji pateikia šūsnį sąskaitėlių. O žmonės čia nustemba ir nustemba labai labai, nes nėra tiek daug, tų kurie sumaterealėjo iki pat pat galo, kad neatskirtų, kur obuolys nuo iPhone dėžutės, o kur tas iš šiek tiek aukščiau. Taigi, galiausia gavę tokias sąskaitas žmonės nusprendžia, kad gal tegu tas dvasinis nušvitimas tegu eina pats tuo, kažkiek vingiuotu, kažkiek kalnuotu keliu ir pasilenkia ties materijos teikiamais produktais.
Trečiasis variantas paprastas ant tiek, kiek paprasta palapinė beduino pastatyta oazėje. Žmonės čia arba jau eina dvasinės savišvietos keliu, kaip kad tie pliki vienuoliai himalajų masyve arba kaip kiek vos vos pažangesniame Indijos lušnyne, kur materijos yra ant tiek mažai, kad kiekvienas plėšo vienas kitam gerklę bent dėl menkiausio tos materijos kąsnio, nes pasirodo, kad ant tuščio skrandžio, po kiauru stogu apie metafiziką daug neprimąstysi, mat laiko neužtenka. Nors nuo bado dar niekas neišstorėjo iki mirtinai pavojingos nutukimo ribos, bet būna, pasitaiko, kad paima ir numiršta ( o po jos jau visai kita kalba, kuri palikta nuošaly. Nebuvau- nežinau, o ir rašo apie tai nedaug ir tik tie, kur dvasinio nušvitimo priėjo su pilnom kišenėm žvangančių arba, kur turėjo „stogą“, kurį paprastai žmonės vadina dangum). Šioje vietoje viršdebesinėi buhalterei veikt nelabai ir yra ką- prie vienų neprisikabinsi, nes sėdi jie ramiai pirštų galus vienas į kitą įbrukę, kojas po savim pakišę, o kiti savo sąskaitom, skolom, palūkanom ir visais kitais rimtais ekonominiais terminais apsidalina ir be Jos pagalbos.
Comments are closed.